Knygų pirkimas internetu

Na, kad ir kaip ten bebūtų, vis tik manau, kad skaitančių knygų yra daugiau nei jas perkančių. Ką jau padarysi, jei jos iš tikrųjų brangios ir kainos ne kiekvienam įkandamos :) O juk vis tiek taip norisi paimti į rankas tikrą knygą.

Puikią išeitį siūlo internetas. Dabar yra nemenkas web knygynų pasirinkimas, ir pristatymas į namus tikrai patogus reikalas. Aišku, nesakau, kad pirkimas internetu yra nemokamas, toli gražu, bet mano studentiška kišenė vis tik lieka netokia ištuštinta. Nors visada atsiras tokių ištikimų pirkėjų, kurie mėgaujasi pirkdami knygynuose, vaikšto tarp lentynų ir t.t. Bet kaip jau sakiau, knygos  nėra pigios, ir malonumas turėti norimą knygą galbūt svarbesnis už pasivaikščiojimą. Taigi štai keli pliusai internetinių svetainių naudai.

• Vietoj to, kad praleistum visą dieną lakstant iš vieno knygyno į kitą, gali nesunkiai palyginti knygynų siūlomas knygų kainas internetu. 
• Interneto svetainės yra nuolat naujinamos, gali užsiprenumeruoti naujienas, ir stebėti įvairias akcijas bei išpardavimus. 
• Perkant internetu nereikia nešti sunkių knygų. Na, gal tai ir nėra taip aktualu, kas turi savo transportą ar perka vieną knygą. 
• Tam tikri knygynai pritraukia prikėjus ne tik knygomis, bet ir įvairiomis programomis skirtomis tiek vaikams, tiek suaugusiems :D tad apie jas galima taip pat pasiskaityti knygyno puslapyje :) 
• Dar man patinka, kad pirkdamas kokią knygą, web knygynas pasiūlo kitas knygas, kurios galėtų mane sudominti. Na, gal iš karto ir nepuoli pirkti, bet akis vis tiek užkliūva. Gal net susidomi, pasižiūri, kas tai per dalykas. Šiaip šitas triukas dažniausiai suveikia su mokytojais ir šiaip specifinę literatūrą perkančiais žmonėmis, nes ieškodami vieno, dažniausiai randa kažką gal net geriau.

Na, ir dar keli patarimai perkant knygas internetu:

• Labiausiai apsimoka pirkti knygas dideliais kiekiais: kartais taikoma nuolaida, dažniausiai pristatymas būna nemokamas, viskas ateina vienu metu (bent jau taip turėtų būt)
• Perkant knygas geriau paskaičiuoti įvairius variantus, kur ką pirkt, nes gali būti, jog kitur gal pačią knygą ir nusipirksi pigiau, bet tas pigumas bus nurašytas į pristatymo kainą ir atvirkščiai. 

Palyginsiu dvi svetaines knygos.lt ir manoknyga.lt :) 
Tarkim, perku dvi Deksterio knygas.


Knygos.lt Siūlo kiekvieną knygą už 29,48lt, tai už abi gaunasi 58,96lt
Manoknyga.lt siūlo po 22,70lt už knygą, ir už abi gaunasi 45,40lt.


Taigi skirtumą ir gan ryškų matom jau dabar, tad prijukim pristatymo kainą.


Knygos.lt perkant daugiau nei 50lt ir tarp tų knygų yra Obuolio leidyklos knyga, pristatymas yra nemokamas, tačiau nepaisant to, kad mano pasirinktos knygos viršija 50t limitą, nei viena iš jų nėra Obuolio leidyklos, tad už pristatymą tektų primokėti 10lt. Viso gaunasi - 68,96lt.


Manoknygos.lt už pristatymą visoje Lietuvoje ima 9lt, tačiau su kiekviena papildoma knyga pristatymo kaina mažėjo litu, taigi už dviejų knygų pristatymą reikėtų sumokėti 8lt. Viso gaunasi - 53,40lt.


Na, tai šiuo atveju akivaizdu, kur labiau apsimoka pirkti knygas. Skirtumas 15,56lt :)


Na, įdomumo dėlei dar palyginsiu Hario Poterio seriją :D 


Knygos.lt be pristatymo kainos 258,73lt su pristatymo kaina 268,73lt
Manoknyga.lt be pristatymo 282,63lt su pristatymo kaina 285,63lt


Štai apie ką aš ir kalbu :) Skirtumas 16,90lt


Rinktis jums :) 

Manoknyga.lt konkursui :)

„Jei būčiau knyga, būčiau...“

Reikia pastebėti, tema gan įdomi. Ir net nesusimąsčius pasirinkau Jeff Lindsay antrą knygą iš Deksterio serijos, kuri lietuviškai yra pavadinta "Deksteris. Netikėti jausmai". 

Gal kam iškils klausimas, kodėl antra knyga, o ne pirma, kuri įtakojo net kultinio serialo gimimą, bet turiu labai logišką savo pasirinkimo paaiškinimą. Tiesa, jis net ir lietuviškame pavadinime yra - Netikėti jausmai. Suprantu, daug kas galvoja, kad tai tiesiog komerciškai sėkmingas projektas..serialas..knygos..net ir muzika, tačiau pats Deksteris yra daugiau nei projektas. Tai labai sudėtingas veikėjas, kuris nepalieka abejingų. Banalų, tačiau jį arba myli, arba nekenčia. Juokingiasia, kad tai galioja tiek knygose, tiek realiame gyvenime. 

Vampyrų ir magijos amžiuje sunku aptikti tikrai originalų veikėją, ir štai mano akiratyje atsirado Deksteris. Toks gilus ir prasmingas. Nemeluosiu, jei ne serialas, net nebūčiau žinojusi, kad iš viso yra tokia knyga. 

Antra Deksterio serijos knyga mane pakerėjo ne vien tuo, kad pačios knygos ir serialo siužetai pasuko skirtingais keliais, bet būtent Deksterio charakterio progresu. Serijinis žudikas auga ir keičiasi. Tokį dalyką sunku stebėti realiame gyvenime ir klausimas ar apskritai tai gali būti įmanoma. Na, asmeniškai aš nepažįstu jokio žudiko. Ir nemanau, ar norėčiau pažinoti. 

Nors Deksteris yra įsitikinęs, kad yra monstras, neturi sielos ir jausmų, jis vis tiek išlieka žmogiškesnis už mus "normalius" žmones. Iš tikrųjų, jei nepaisytume jo "hobio", tai jis toks pats kaip ir visi - yra mandagus, paslaugus, gyvenantis paprastą gyvenimą, kaip ir visi. Taip, jis apsimeta, bet kas to nedaro? Visi mes meluojam, ir neketinam nustoti. Visi apsimetinėjam esantys geresni, bet tokie nesam. 

Tiesa, beskaitant šį romaną iškyla ir dar keli įdomūs momentai. Vienas iš pagrindinių (dėl kurio Deksterio nemėgsta) yra tai, kad jis žudo žmones. Nors žudyti blogiukus kitiems neatrodo rimtas argumentas, kad vis tik žmogžudystė ir yra žmogžudystė. O dar ta banali frazė "jei pats tai darai, nesi geresnis už kitus". Ir viskas - Deksteris pasmerktas. Tačiau visi sutinka, kad apgaudinėti  žmoną su kita, ar mušti savo vaikus nėra gerai, bet ne taip blogai, kaip žudyti žmones. Ir taip galvodami mes galim ramia sąžine džiaugtis, jog esam geresni .. už žudikus. Juk tokiu atveju šventa gyvybė nenukenčia, ir nesvarbu, kad tai gali sugriauti tik gyvenimą. Svarbiausia yra būti geriems, nežudyti kitų, o visi kiti reikalai tėra vaikų žaidimai. Pff.. Būti geresniam už žudiką.. Nieko sau vertybių vertinimo sistema - geresnis už žudiką, blogesnis už vagį, bet vis tiek geresnis už žudiką.. Na, ir kitas momentas, kad nepaisant to, jog Deksteris neturi jausmų, jis sugeba atskirti gerą nuo blogo. Jis visada žino, ką daro ir ko nori. Ką retai žino bet kuris iš mūsų. Ir dar klausimas, ar tikrai to norim, ar tik aplinka mums įperša tą "norą". Juokingiausia, kad būdami "normalūs" ir suvokdami, kas yra gerai ir kas blogai, kas teisinga ir ne, elgiamės priešingai nei to reikalauja mūsų gi pačių pripažinta vertybių sistema. 

Nesidomintys Deksteriu, mato tik šaltakraujį žudiką, bet juk negali būti absoliutaus blogio, kaip bando mus įtikinti holivudinė pop kultūra. Deksas turi savo vertybių sistemą. Keista, bet jis labai myli vaikus. Juose jis randa tai, ko pats neteko. Juokinga, bet juk tai praranda ir suaugusieji, tačiau retas jų bando suprasti tai. Taip pat Deksteris supranta, kad žudyti yra negerai. Ne, ne todėl, kad Dievas supyks ir nukreips tave į pragarą, ar kad Karmai tai gali nepatikti, ne, viskas daug paprasčiau. Tiesiog žudyti yra negerai. 

Antroje dalyje mano mylimas žudikas atranda, kad nėra jau jis toks bejausmis. Nors jam ir sunku įvardinti, ką jaučia seseriai ar sužadėtinei, jis nemeluoja kaip dauguma mūsų, nemeluoja pats sau, kad myli. Jam užtenka suprasti tai, kad tie žmonės jam yra reikalingi. Jis nori, kad jie būtų. 

Norėčiau būti tokia knyga, kuri sukelia daugybę diskusijų, kuri priverčia pažvelgti į bendrai priimtus dalykus iš kito kampo, kuri padeda augti skaitytojui kartu su veikėju ir išmoko pripažinti save esant tuo, kas esam.

Jeff Lindsay Deksteris. Netikėti jausmai

Vis tik 2-1 kol kas mano naudai :D

Ką jau galiu pasakyt :D nesveika savaitė buvo, o ką prasmingo nuveikiau, taip ir nepasakysiu :D pati nesuprantu, bet šią savaitę pavargau lyg būčiau nuo ryto iki vakaro griovius kasus, vakar jaučiausi kaip koks zombis, net apie maistą nesigalvojo :D o apie mane tai daug ką pasako :))) 

Nors ir atlaikiau šią savaitę be ypatingų nuostolių, vis tik tašką atiduodu gyvenimui :D Tikrai būčiau po autiku palindus, jei reikėtų ištverti kažką panašaus i trečiadienį ar ketvirtadienį :D 

Nesuprantu, bet visą savaitę grįždavau vėlai, ir likusį laiką galėjau skirti tik namų darbams. Taip žvėriškai trūko miego. Tiesiog iki sąmonės netekimo. Vėl jaučiuosi pilnavertė studentė :D retai taip būna, bet šią savaitę pajutau tikrą apkrovą :) Jau baigėsi tie laikai, kai sėdi, rašai ką dėstytojas pasakoja ir šiaip snaudi, ar net miegi. Dabar jau sėdi, galvoji ir šneki. Šneki, šneki ir šneki. Ir galvoji. Ir kai pašneki, toliau galvoji, analizuoji klaidas, kitus variantus ir t.t.

Šiaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad aš skundžiuosi, bet iš tikrųjų man tokie dalykai patinka. Man patinka, kai mane išspaudžia it citriną. Man patinka jausti, kad tai ne riba, kad galiu daugiau. Man patinka jausti tą malonų sunkaus darbo procesą ir jo rezultatą. Nežinau kodėl, bet kuo sudėtingesnis dalykas, tuo man lengviau jis gaunasi. Gal aš sergu kokia psichine liga, kur vaikai yra asocialūs, bet genijai moksluose? Na taip, keep dreamin' :D iki genijaus man tikrai toli, o ir netaikau :)

Nors dar tik trečia paskaitų savaitė, mane jau pradeda lankyti įdomios mintys apie tai, kad neįsivaizduoju, kokie bus įvertinimai :D taip, aš suprantu, kad kol šneku, tai viskas sekasi gerai, bet greit bus pirmieji koliai, ir net neįsivaizduoju, kas bus :D na, įsivaizduoju, bet neįsivaizduoju, kaip aš juos parašysiu :) vienas dalykas, ką aš per praktikumus kalbu, bet ką parašysiu, tai gali ir netikti :D 

Tiesa, pirmadienį buvau pokalbyje dėl darbo. Na, kaip čia pasakius, moka žmonės makaronus kabinti :D gerai, kad aš bjauri, tai nepatikėjau nei vienu žodžiu :) na, ten pareigos tokios vadinosi "finansu konsultantė", o žmonių kalba tai reiškia, kad įkyriai lįsiu giminėms ir draugams į akis, kad jie naudotųsi mano siūlomomis paslaugomis :D kadangi mano draugai tokie pat "turtingi" kaip aš, tai net neverta pradėt :D gražiai žmnės sugeba pašnekėt, kad uždirbsi tūkstančiai, palaiko tavo dvasinį įkvėpimą užkariauti pasaulį, o iš tikrųjų jie ieško tokių naivuolių, kurie savo sąskaita ieškotų jiems klientų. Aišku, ne už dyka, tačiau, jei tu tokių nerandi, tai eini į minusą :) vis tik toks darbas reikalauja ir laiko ir sugebėjimų :) sugebėjimų gal ir turėčiau, bet laiko ir žmonių tokiems reikalams surasčiau sunkiai :) 

Ok, tiek šiam kartui :) 

Lucidiniai sapnai 2

Mhm.. Jau ne vieną dieną galvoju padaryt naują įrašą apie lucidinius sapnus, bet vis dar "rinkau" medžiagą :)) žodžiu, mane labai kankina vienas klausimas - kodėl sapnuodama sąmoningai, negaliu sapnuoti man pažįstamų žmonių? Atsimenu, kaip draugas pasakojo, kad jis negali niekaip sapnuoti savo mylimos merginos, vis pabunda. Aš galvojau, kad tai yra todėl, kad per daug emocijų įsijungia į sapną ir jis pabunda, tačiau pati neseniai pastebėjau, kad realiai aš pati niekada sąmoningai nesapnavau man pažįstamus žmones. 

Tai va, nusprendžiau pabandyti sąmoningai sapnuoti man pažįstamus žmones. Pirmas bandymas buvo dar sausį ar net gruodį. Norėjau susapnuoti savo tėtį. Na, jis yra miręs, ir per visus 13 metų aš sapnavau ji ne daugiau kaip tris kartus. Na, maksimum 4. Ir man buvo įdomu, kas iš to gausis. Ir tai, kai jį sapnuodavau, jis visada budavo kažkur nuošaly, toks neįprastai rimtas. Ir visada sapnuodavau, kad jį vejuosi, o jis kažkur dingsta. Taigi tą netolimą naktį nusprendžiau susapnuoti tėtį. Buvo labai keista. Buvau kažkokioje erdvėje..gatvėje, buvo pilna žmonių. Ir kai susitvarkiau su raiška, pradėjau galvoti, kaip man jį išsikviesti. Na, ką jau čia prigalvosi? Pradėjau rėkti :D Šiaip sąmoningame sapne įmanoma rėkti, ne taip kaip tuose sapnuose, kai tave kažkas vejasi, o tu bandai rėkti, o joks garsas neišeina. Nors šiaip pats mano rėkimas atrodė gan keistai. Aš vis bijojau, kad realiai miegodama nepradėčiau rėkti. Na, nesvarbu, po kelių tokių pabandymų minioje pamačiau man jau pažįstamą siluetą. Ir vėl jis kažkaip bandė mane praignoruot, brovėsi pro žmones lyg manęs nepastebėtų ir dar rimtesnis nei anuose sapnuose, gal net ne rimtesnis, o net piktas. Aišku, aš nekreipiau į tai dėmesio, vijausi jį gan sėkmingai, ir vis tiek nesupratau, ką jis man pasakė, po to dingo minioje. Šiaip tikrai buvo labai keista patirtis. 

Kitą kartą aš norėjau pažiūrėti ne tik, ar įmanoma sąmoningai sapnuoti pažįstamus, bet ir šiaip įdomumo dėlei pažiūrėti, ar įmanoma štai tokiame lygyje susisiekti su kitais žmonėmis. Tai šios nakties rezultatas mane dar labiau nustebino nei tas pokalbis su tėčiu :D 

Žodžiu, turiu vieną kursiokę, kuri labai nori papulti į nemokamą vietą, ir aš labai nuoširdžiai jai to linkiu. Pirmadienį paaiškės, ar papuolė. Bet esu skaičius, kad sapnuodamas žmogus gali programuot savo asmenybę. Nors įdomiausia tai, kad gali programuot ir kito žmogaus likimą. Aš jau seniai labai norėjau tai išbandyti su Kristina, bet kažkaip vis pamiršdavau, arba šmirinėdavau kažkur, žodžiu, nesąmonėmis visokiomis užsiiminėjau :D Ir štai šiandien pavyko. Šiandien vėl sapnavau minią žmonių, ir man reikėjo prisišaukti Kristiną. Viskas vyko kažkaip taip, kad buvom prie kažkokių parduotuvių, ir lyg buvau kažkokioj karietoj ir priešais mane sėdėjo svetimi žmonės. Pagalvojau, kad reikia vėl parėkauti :D Žiūrėjau į vieną iš tų žmonių ir iš visų plaučių kviečiau Kristiną :D kaip ir priklauso, vienas iš tų žmonių pavirto man reikiamu žmogumi, ir piktai atsakė: Kąąąąą??? Na, ne taip kad piktai, ji visada taip atsako :D ir pajutau, kad ji tolsta, kažkur į tolį prapuola. Tai vos spėjau sušukti, kad ją perves į nemokamą vietą. Nežinau, ar ji išgirdo. Tai čia tiek apie sapną, šiandien ryte jai parašiau sms, ką ji sapnavo, ir ką manai? Ji mane sapnavo prie kažkokio stadiono labai trumpai, neatsimena, ką ten šnekėjom, ir šiaip pasiskundė, kad miegojo itin neramiai :D Sutapimas? Pažiūrėsim, negalima spręsti apie sėkmę iš vieno karto. 

Dar kas įdomu buvo šios nakties sapnuose, kad fone grojo Lindsay Stirling Shadows melodija. Šiaip sakyčiau, labai keistas dalykas, nes juk aš neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, bet galėjau prisiekti, kad girdėjau kiekvieną natą. Vis tik įspūdingas daiktas tos mūsų smegenys. Jos siurbia viską viską ir sudeda į lentynėles. Nors keisčiausia gal tai, kad sapnuodama aš suvokiau, kad negalėjo būti jokio išorinio poveikio, kad girdėčiau šią muziką, o aiškumas buvo toks švarus, toks gražus. Vis tik smegenys sugeba išvalyti visokius pašalinius garsus, turbūt. Žodžiu, labai įdomus momentas. 

Dar galėčiau pridėti vieną pastebėjimą dėl pažįstamų žmonių sapnavimą. Dar prieš sąmoningą sapnavimą, šiandien apturėjau vieną nesąmoningą. Sapnavau kitą kursiokę, mes ėjom į kažkokį labai gražų pastatą. Kažką kalbėjom apie studijas, viskas buvo taip rišlu, ramu. Ir buvo taip, kad supratau, jog tas pastatas tuoj sugrius, ir, žinoma, puoliau gelbėti savo kursiokę. Kai pamačiau, kokiu būdu pastatas griūva, supratau, kad sapnuoju ir kursiokė pradingo. Tame sapne sąmoningą išbuvau gan trumpai, nes tik spėjau apsidairyti ir suprasti, kad nei pastatas jau negriūva ir kad apskritai niekas nevyksta per daug. Pabudau. Jau buvo 8h, tad ir miego per daug nesinorėjo. Paskui paskaičius Alchemiką nusprendžiau pabandyti dar kartą pamiegot, nors ir nelabai tikėjau, kad man pavyks užmigti, bet buvau maloniai nustebinta, tokiu būdų pavyko susapnuoti kelis sąmoningus sapnus.

Tai štai kokiais pastebėjimais ir patarimais galiu pasidalinti su sapnuotojais, o tiksliau su Oromantu :D 

• lengviausiai sąmoningus sapnuot yra paryčiais. Manau, tai todėl, kad visas organizmas po nakties jau yra kiek pailsėjęs (nėra taip sunku išlaikyti sąmonę, nes nesi po dienos tiek pavargęs), atsipalaidavęs, o svarbiausia, dar nepabudęs (lengviau vėl užmigti). 
• prieš užmiegant geriau išvalyti savo mintis nuo kažkokių pergyvenimų ir pan. vakare man retokai gaunasi iš karto sapnuoti sąmoningai, tai būna, kad naktį pabundu, tada vėl patogiai įsitaisau (šiaip nebūtinai daryti taip, kaip rašo, kad reikia išsitiesti, ten gal priglausti rankas prie šonų, man tai nelabai įprasta miegojimo poza, tad tokios kančios trukdo greičiau užmigti. Aš mėgstu miegoti ant šono pasikišus ranką po galva ir kiek parietus kojas, tai greit atsijungiu.) ir užsimerkusi pradedu skaičiuoti iki dešimt. Šiaip labai patogus dalykas. Skaičiuoji vieną kartą, skaičiuoji kitą kartą, ir jei nesi išsibudinęs, tai labai greitai vėl užmiegi. Labai retai, kada tenka skaičiuoti tris kartus. Kiek skaičiau, tai vėliau pats užsiprogramuoji tam. 
• prieš bandant sapnuoti sąmoningai geriau sugalvoti kokį tikslą, nes be jo greitai galima pamiršt, kad sapnuoji sąmoningai ir atsijungti. 
• šiaip pradedantiesiems kartais būna, kad jie nepagauna to momento, kad jau sapnuoja. Arba supranta jau po laiko. Bet būtent tada įvyksta netikras pabudimas :D šiaip kaip ir visur kitur, tai ir čia yra technikos reikalas. Pvz, aš pati sąmoningai pradėjau sapnuoti ne dėl to, kad užmigus iš karto įsijungia sąmonė, tikrai ne. Ir dabar man tai ne taip jau dažnai pavyksta, kaip norėčiau, tačiau labai padeda sapnuojant įprastą sapną suvokimas, kad sapnuoji. Kuo daugiau apie tai mąstysi, kas kartą galėsi pagauti save sapnuojant. Aš pati dažniausiai pradedu nuo nesąmoningo sapno ir pereinu prie sąmoningo. Ir kuo labiau šiaip tuo užsiimi, sapnai tampa vis ryškesni ir sąmonę pažadint nėra taip jau sunku. Gal tai nėra taip efektyvu, kaip iš karto sapnuojant sąmoningai, bet tai yra lengvesnis būdas greičiau pasiekti norimo rezultato. 
• grįžtant prie technikos, tai pats pirmas dalykas, kurį turi žinoti sapnuotojas. Visi šie dalykai su laiku veikia automatiškai. Ir pirmas dalykas, kurį reikia įsisąmoninti, tai smarkiai nesidžiaugti aptikus, jog esi sąmoningas, nes tada gali pabusti, o ir tas pabudimas 100% netikras :D Iš pradžių šioje vietoje labai lengva užkliūti, nes aš pati kartojau tą pačią klaidą - ne tik kad džiaugiausi, bet ir intensyviai ignoravau netikrąjį pabudimą. Kažkodėl labai savimi pasitikėjau, ir maniau, kad aš tikrai atskirsiu, kada sapnuoju, kada ne. Tiesa, tas ateina su praktika. 
• antras techninis momentas yra raiškos gerinimas. iki skausmo lengva procedūra. Svarbiausia šiame reikale sukaupti dėmesį į kažką. Skaičiau, kad tam labai tinka žiūrėti į delnus ir lietpti, kad raiška pagerėtų.Kokia man buvo euforija, kai tai pavyko iš pirmo karto :D Toks keistas jausmas, kai viskas akyse tiesiog šviesėja, kiekvienas daiktas yra toks, kokį matai, jauti, kad medinis stalas yra medinis, kad langas stiklinis. Na, tikrai keistas jausmas. Šiaip mano seniau daroma klaida buvo ta, jog dažnai pamiršdavau apie rankas ir žiūrėdavau į kažką priešais save. Kadangi tas kažkas būna labai neaiškus, nes nežinau, kas tai, tai ir nepavyksta sureguliuoti raiškos, tad pasilieku ties delnais, ir jau dabar tai tapo automatika :D Įsijungia sąmonė ir žiūri į delnus. 
• na, dabar apie tą netikrą pabudimą, kurį nuoširdžiai ignoravau :) na, turbūt sunku patikėti, kad kaip tai gali nejausti, jog nepabudai :D ir tikrai labai nuoširdžiai visiems rekomenduoju nenumoti ranka į netikrus pabudimus :D Tai štai keli momentai, kaip įsitikinti, kad vis tik nepabudai: atsikelti ir įjungti šviesą. Jei sapnuoji, tai apšvietimas neturėtų pasikeisti. Dar kitas momentas yra žiūrėti į veidrodį, jame atseit neturėtum pamatyti savo atspindžio. Dar galima pabandyt paskaityt knygą, ten atseit bus nesąmonės parašytos. Nors mano patirtis rodo, kad ne tokios jau ten ir nesąmonės. Pradžioj šitie testai yra būtini, tačiau su laiku vis labiau pradedi įsisąmonint, kad žmogus visada žino, kada tikrai pabunda, jei yra abejonės, reiškia, jis sapnuoja. Asmeniškai aš jau seniai nebeatlieku šių patikrinimų. 

• mhm..na, dar yra keltas būdų išvengti pabudimo :) vienas iš būdų, kurį aš naudoju, yra sukimasis :) taip sakant, nukreipt dėmesį kita linkme :) kiti gi būdai yra sukaupti dėmesį, pagriebti už kažko. Tarkim, už kokio stalo. Ar vėl žiūrėti į rankas.

Trumpai tariant, sapnų karalystė yra labai įdomi sritis :) gal kam tai gali pasirodyti kvaila, bet ketinu ir toliau nagrinėti sapnus ir šiaip visokias keistenybes. Dabar mano tikslas labiau išnagrinėti pažistamų žmonių sapnavimą :) šiaip turiu keletą teorijų apie tai, kodėl neina sąmoningai sapnuoti pažįstamus žmones. Viena iš jų yra tai, kad kai sapnuoji nesąmoningai, tai pasąmonė pati įdeda žodžius ir nurodo pašnekovų elgseną, o kas jei būnant sąmoningam pasąmonė nebegali to padaryti? T.y.būdamas sąmoningas, turi bendrauti su sąmoningu asmeniu, ir pasąmonė negali nieko padaryti su tuo žmogumi, su kuriuo tu nori pabendrauti. Juk realiai negali nusakyti kito žmogaus realių atsakymų. Gali įtarti, bet atspėti, niekada. Kita gi teorija remiasi į pačią patirtį. Sunku išlaikyti sąmonę, o išsikviesti kitą žmogų ir išlaikyti jį yra dar sunkiau :) gal tai irgi tik praktikos klausimas :)

Lindsay Stirling

Kadangi ši diena nugyventa nelabai prasmingai, nusprendžiau pasidalinti dalyku, kuris turi prasmę - Lindsay Stirling. 

Šiaip aš tikrai nelabai kokia muzikos ekspertė, savamokslė "gitaristė" ir tiek. Na, bet pasiklausyti gražios muzikos labai mėgstu. Kažkada, palyginus ne taip jau ir seniai, youtube aptikau nuostabią smuikininkę Lindsay. Na, kaip jau sakiau, aš ne specialistė, bet labai mėgstu smuiko skleidžiamus garsus. Pirmoji mano pažintis su smuiku (kaip ir daugumos diletantų) buvo išgirdus Vanessa Mae. Nu nesveikai man patiko jos atliekama muzika. Kartais klausydavau per naktis. Mhm.. Dar tais laikais, kai kompaktai..kokie dar kompaktai, flopikų amžiuje :))) Tai štai, buvo labai smagu atrasti Lindsay :) 

Lindsay unikali ir tuo, kad ne tik (mano kuklia nuomone) puikiai groja smuiku, bet dar ir šoka :) jos vaizdo įrašai iš tikrųjų labai spalvingi ir originalūs. Ir šiaip ji yra charizmatiška bei artistiška mergiotė. 

Šiaip aš kažkaip galvodavau, kad smuikininkai kažkokie labai jau rimti, susikaupę, bet kai pasižiūriu smuikininkų klipus, nuomonė iš karto keičiasi :) Va, mano diedukai labai mėgsta žiūrėti "Duokim garo", ir toje laidoje pastoviai kažkas groja smuiku.. tirli tirli...tirli tirli.. pagal mane, tai čia šventvagystė groti TOKIU instrumentu kažkokias "oi la la, tra la la". Kaimo muzika per primityvi šiam instrumentui.

O štai ir mano mylimiausi Lindsay įrašai :)

ir dar vienas jos itin spalvingas klipas :)

Dar viena savaitė 2-0 mano naudai :D

Mhm.. Liūdna, baigėsi dar viena paskaitų savaitė. Žinau, žinau, atrodau kaip koks užkietėjęs botanikas, taip nėra. Reikalas tas, kad man labai patinka mano kursas ir šiaip visi tie studentiški džiaugsmai. Nors dar liko visi metai, aš jau dabar pradedu galvoti, kas bus po to, kai baigsiu univerą. Ne, ne dėl darbo jaudinuosi, o dėl to, kad jau nelankysiu paskaitų, nebemiegosiu ant suolo, nebebus linksmybių su kursiokais ir dėstytojais. Aišku, aš labai noriu stot mokytis toliau, bet kas garantuos, kad mano būsimi kursiokai bus tokie pat lengvai išprotėję kaip aš? Juk vis tiek į magistrantūrą stos daugiau ar mažiau suaugę žmonės. Mhm..

Šią savaitę kaip niekad sublizgėjau per vertimus. Vis tik paveldimumas daug ką reiškia. Nors pastaruosius du metus intensyviai ignoravau tą faktą, kad būsiu vertėja, vis tik manęs neapleidžia nuojauta, kad niekur aš nedingsiu. Nors per atminties pratimus aš pasirodau prasčiausiai (nu niekaip neatsimenu daugiau nei 4-5 skaičių iš eilės), tačiau vertimų metu jaučiuosi tvirtai ir verčiu ne tik kad gerai, bet ir sakinių struktūra neįtikėtinai gera. T.y.neverčiu padrikai. Tiesa, čia kalbu apie vertimą žodžiu. Raštu jau kitas reikalas. Štai aną dieną gavau mini užsakymą iš Vertimo Kolegijos (VEKO). Na, nežinau, gal moteris buvo nevilty, bet tai ką aš žinau. Tekstas 11 a4 lapų, o išverst reikia iki kitos dienos antros valandos. Kai užsakymą gavau 20h. Tą dieną dar kėliausi 6 ryto, na, tai faktas, kad jau garantuot kokybišką vertimą negalėjau jokiais būdais, tad atsisakiau. Jei dar tekstą būtų tekę verst iš anglų į lietuvių ar bent į rusų, o čia į anglų. Vis tik kad ir kaip bebūtų, anglų kalbos žinios mano nėra tiek dar geros. Tai tada man davė tris lapus kito teksto. Na, jei tuo pačiu nebūčiau žiūrėjus filmo ir naršius intike be reikalo, gal būčiau tekstą išvertus ir trumpiau nei per 6 valandas :D Tai už tokį darbą paprašiau 20lt. Vis tik galiu garantuoti, kad ten buvo klaidų. Nereikšmingų, bet buvo. 

Šią savaitę pas mus buvo atvažiavus moteris iš ES vertėjų direktoriato. Na, pasakojo, kaip ten vyksta vertimai ir pan. Kadangi ji vertėja raštu (booooring), tai nieko tokio įdomaus nenupasakojo. Kursiokai vadino ją zanūda, na, bet tai ką padarysi, jei darbas toks... Jaučiu, jie ten visi į kažkokius robotus virsta.. Fui, net bloga darosi, kai pagalvoju, ką jie ten verčia.. reglamentai, teisės aktai ir visi kiti džiaugsmai... Kad ir kaip bebūtų, faktas, gerai ten moka, bet jokio malonumo. Nežinau, gal sutikčiau dirbti tokį darbą, bet tik tada, jei nerasčiau nieko kito. Nors nelabai tikiu, kad aš negalėčiau rasti kažką geriau. 

Šiaip vertėjo darbas man atrodo labai taip kažkaip..iššaukiančiai? Suprantu, dauguma įsivaizduoja, kad vertėjo darbas yra lengvas ir net banalus, gal nuobodus ir pan. Jei kalbėsim apie diletantus, taip ir yra. Bet jei kalbėsim apie profesionalus.. Uff... Profesionalūs vertėjai yra neįtikėtini eruditai. Daug kas mano, kad vertėjai yra vaikščiojantys žodynai ir enciklopedijos, tačiau taip toli gražu nėra. Senosios mokyklos vertėjai yra apsivertę knygomis labiau už bet kokius bibliotekininkus, nes tam, kad atliktum kokybišką vertimą, turi suprasti apie ką yra pats tekstas. Paviršutinišką vertimą gali padaryti bet kas, užtenka pasinaudoti google translater'iu. Dabartiniai vertėjai naudojasi internetu, nors atsiranda tokių romantikų, kurie išlieka ištikimi knygoms. Nors galima būtų pagalvot, kad būtent knyga yra neatsiejamas vertėjo atributas, tačiau tai ne tiesa - karšto gėrimo puodelis yra tas draugas, kuris patogiai įsitaisęs po ranka, suteikia įkvėpimą, poilsio akimirką, o kartais net paguodą. Taip, būtent šis elementas yra ištikimiausias vertėjo draugas. 

Net pati nepajutau, kaip nesąmoningai pradėjau svajoti apie kaip ir darbo kabinetą.. tokį erdvų, su plačiomis lentynomis, kuriose ramiai sau snaudžia mano mėgstamiausios knygos.. priešais langą stovi tamsaus medžio stalas ant kurio puikuojasi mano mylimiausias šeimos narys - laptopas :D (na, aišku, čia juokauju, kompas niekada neatstos man šeimos, bet kad jis yra vienas iš mano geriausių draugų, neketinu neigti ir vaidinti, jog nesu priklausoma nuo to aparato, kuris praktiškai palaiko mano gyvybę.) Dar labai svarbus momentas yra patogi kėdė.. tokia minkšta..:) pradedu suvokti, kad įsivaizduoju save vertėjos vaidmenyje. Nors norėčiau tokio kambario net jei ir nedirbčiau vertėja. Vis tiek manau, kad bet kuris darbas, kurį ketinu dirbti, reikalaus tokio kambario. Turėtų būti tikras malonumas jau vien būti tokiame kambaryje...

Vis tik įdomus tas vertėjų darbas. Nors gyvenu dar ne taip jau ilgai, tačiau per savo gyvenimą pažinau kelis tikrus vertimo virtuozus. Jie mėgsta savo darbą, gyvena juo. Jiems nereikalingi jokie diplomai ar raštai, kurie rodytų jų kompetenciją. Tai yra parašyta jiems ant kaktos. Ir ta pagarba, kurią jaučia jiems aplinkiniai.. 

Štai antradienį į XVII auditoriją rinkosi dėstytojai ir studentai (greičiausiai dėl to, kad nereiktų eit į paskaitą), kad paklausytų tokios Agnės, kuri dirba ES vertėja. Ji jau atidirbo savo autoritetą, todėl visi jos klausėsi be pašalinių kalbų (žinoma, apie studentus aš nekalbu). Norėčiau ir aš taip kalbėti prieš gausią auditoriją. Žinoma, ne taip nuobodžiai kaip ta mergina. Mhm..

Pirma savaitė: 1-0 mano naudai :D

Pagaliau baigėsi atostogos ir grįžau į uniką :D aišku, niekas nepasikeitė (ir ačiū Dievui), ir toliau sėkmingai keliam triukšmą. Iš viso jaučiuosi lyg būčiau koks pranašas. Aišku, kursiokams mano pranašystės iš dalies nepatiko, nes sakiau, kad šį semestrą turėsim labai daug darbo. Na, pagalvokim - (vertimai + įspūdingos dėstytojų pavardės)*kursinis = AMEN :D na, kursiokė sakė, kad žopa :D bet aš sakau, kaip jau tapo madinga sakyti - challenge accepted :D nežinau, nors ne, žinau, esu nenormali, bet ką aš galiu padaryt, jei man patinka tokio tipo iššūkiai - koliai, pristatymai, atsiskaitymai. Aš kaip Nėris - kankinkit budeliai smarkiau :))) man patinka tokie dalykai, kad tik būtų linksmai pateikti ir nebūtų nuobodu, na, ir žinoma, kad kuo mažiau rašyti. Labai tingios natūros aš, man geriau pakalbėt :)))

Vis tik kalbas studijuoti yra be galo linksma. Geros nuotaikos dozė garantuota kiekvieną dieną ir nesvarbu, ar gausi du, ar neišsimiegojai, ar nori valgyt. Žodžiu, smagu, kai į paskaitas eini kaip į šventę. Ech, kad dar nereiktų to kursinio darbo rašyt, tai būtų iš viso pasaka :))) Galėčiau kad ir dešimt metų taip į paskaitas vaikščiot :)

Tiesa, norėjau gi pasigirti, kad perskaičiau visą Alekso Košo parašytą "Amatininkų" seriją (kol kas tik tris knygas) :) tai su nekantrumu laukiu ketvirtos dalies :) o ji begėdė pasirodys tik pavasarį, ir tai, jei Aleksas ją parašys :) Šiaip beskaitant tokias knygas kaip Košo ar Sadovo, nori nenori, susimąstai apie komercijos galią :) Manau, dabartiniais laikais daug kas nori tapti rašytojais. Šiaip iš pradžių atrodo labai garbingas...darbas? Nežinau, susilaužysiu pirštus berašydama, kad tai yra darbas :)) bet šiaip ar taip, aš vis pagalvoju, jei būčiau rašytoja ir leisčiau savo knygas, pati dėčiau el.versiją į internetą nemokamai :) Kodėl? Na, visų pirma, man daug svarbiau būtų pasidalinti tuo nei uždirbti. Antra, kas negali nusipirkt knygos, tas jos vis tiek nepirks, perskaitys ją ar ne. Ypatingai dabartiniais laikais, kai knygos tikrai nėra pigios. Na, mano studentiškai kišenei, tikrai brangu pirkt knygas. Atsiprašau, kad pasirodysiu labai jau tokia vartotojiška, nors man ir be galo patinka knygos, bet valgyt tai irgi norisi. Galu gale, bent jau aš knygas, jei perku, tai ne skaitymui, o malonumui. Ir šiaip kai tokios kainos ir tooooks knygų pasirinkimas, tikrai baisu išmest pinigus į balą. Vis tik, kai perki pieną, tai žinai, kad nusipirksi pieną. O jei dar esi išbandęs kelis gamintojus, tai ir išsirenki, kokį pieną pirksi, o su knygomis taip nebus. Sakysi, skaityt anotaciją reikia? Na, jei man tokius pinigus mokėtų, tai aš dar ne tokią parašyčiau :))) populiarumas? Visi žinom, kad mada yra viena, o vertybės kita. Nuomonės? Jos juk skirtingos. Ir tikrai nežinau, ar pirkčiau knygą, jei jos prieš tai neperskaityčiau :) nors aš nesu iš tų žmonių, kurie gali tas pačias knygas vis laikas nuo laiko iš naujo skaityti, bet man tikrai patiktų perversti mano mėgstamas vietas, o ir šiaip, knygos turi išliekamąją vertę, ką gali žinot, gal kada ir šeima atsiras :)) visai norėčiau su savo vaikais paskaityti man mielas knygas :)

Mhm.. Šiam kartui gal tiek :)