Mhm.. Liūdna, baigėsi dar viena paskaitų savaitė. Žinau, žinau, atrodau kaip koks užkietėjęs botanikas, taip nėra. Reikalas tas, kad man labai patinka mano kursas ir šiaip visi tie studentiški džiaugsmai. Nors dar liko visi metai, aš jau dabar pradedu galvoti, kas bus po to, kai baigsiu univerą. Ne, ne dėl darbo jaudinuosi, o dėl to, kad jau nelankysiu paskaitų, nebemiegosiu ant suolo, nebebus linksmybių su kursiokais ir dėstytojais. Aišku, aš labai noriu stot mokytis toliau, bet kas garantuos, kad mano būsimi kursiokai bus tokie pat lengvai išprotėję kaip aš? Juk vis tiek į magistrantūrą stos daugiau ar mažiau suaugę žmonės. Mhm..
Šią savaitę kaip niekad sublizgėjau per vertimus. Vis tik paveldimumas daug ką reiškia. Nors pastaruosius du metus intensyviai ignoravau tą faktą, kad būsiu vertėja, vis tik manęs neapleidžia nuojauta, kad niekur aš nedingsiu. Nors per atminties pratimus aš pasirodau prasčiausiai (nu niekaip neatsimenu daugiau nei 4-5 skaičių iš eilės), tačiau vertimų metu jaučiuosi tvirtai ir verčiu ne tik kad gerai, bet ir sakinių struktūra neįtikėtinai gera. T.y.neverčiu padrikai. Tiesa, čia kalbu apie vertimą žodžiu. Raštu jau kitas reikalas. Štai aną dieną gavau mini užsakymą iš Vertimo Kolegijos (VEKO). Na, nežinau, gal moteris buvo nevilty, bet tai ką aš žinau. Tekstas 11 a4 lapų, o išverst reikia iki kitos dienos antros valandos. Kai užsakymą gavau 20h. Tą dieną dar kėliausi 6 ryto, na, tai faktas, kad jau garantuot kokybišką vertimą negalėjau jokiais būdais, tad atsisakiau. Jei dar tekstą būtų tekę verst iš anglų į lietuvių ar bent į rusų, o čia į anglų. Vis tik kad ir kaip bebūtų, anglų kalbos žinios mano nėra tiek dar geros. Tai tada man davė tris lapus kito teksto. Na, jei tuo pačiu nebūčiau žiūrėjus filmo ir naršius intike be reikalo, gal būčiau tekstą išvertus ir trumpiau nei per 6 valandas :D Tai už tokį darbą paprašiau 20lt. Vis tik galiu garantuoti, kad ten buvo klaidų. Nereikšmingų, bet buvo.
Šią savaitę pas mus buvo atvažiavus moteris iš ES vertėjų direktoriato. Na, pasakojo, kaip ten vyksta vertimai ir pan. Kadangi ji vertėja raštu (booooring), tai nieko tokio įdomaus nenupasakojo. Kursiokai vadino ją zanūda, na, bet tai ką padarysi, jei darbas toks... Jaučiu, jie ten visi į kažkokius robotus virsta.. Fui, net bloga darosi, kai pagalvoju, ką jie ten verčia.. reglamentai, teisės aktai ir visi kiti džiaugsmai... Kad ir kaip bebūtų, faktas, gerai ten moka, bet jokio malonumo. Nežinau, gal sutikčiau dirbti tokį darbą, bet tik tada, jei nerasčiau nieko kito. Nors nelabai tikiu, kad aš negalėčiau rasti kažką geriau.
Šiaip vertėjo darbas man atrodo labai taip kažkaip..iššaukiančiai? Suprantu, dauguma įsivaizduoja, kad vertėjo darbas yra lengvas ir net banalus, gal nuobodus ir pan. Jei kalbėsim apie diletantus, taip ir yra. Bet jei kalbėsim apie profesionalus.. Uff... Profesionalūs vertėjai yra neįtikėtini eruditai. Daug kas mano, kad vertėjai yra vaikščiojantys žodynai ir enciklopedijos, tačiau taip toli gražu nėra. Senosios mokyklos vertėjai yra apsivertę knygomis labiau už bet kokius bibliotekininkus, nes tam, kad atliktum kokybišką vertimą, turi suprasti apie ką yra pats tekstas. Paviršutinišką vertimą gali padaryti bet kas, užtenka pasinaudoti google translater'iu. Dabartiniai vertėjai naudojasi internetu, nors atsiranda tokių romantikų, kurie išlieka ištikimi knygoms. Nors galima būtų pagalvot, kad būtent knyga yra neatsiejamas vertėjo atributas, tačiau tai ne tiesa - karšto gėrimo puodelis yra tas draugas, kuris patogiai įsitaisęs po ranka, suteikia įkvėpimą, poilsio akimirką, o kartais net paguodą. Taip, būtent šis elementas yra ištikimiausias vertėjo draugas.
Net pati nepajutau, kaip nesąmoningai pradėjau svajoti apie kaip ir darbo kabinetą.. tokį erdvų, su plačiomis lentynomis, kuriose ramiai sau snaudžia mano mėgstamiausios knygos.. priešais langą stovi tamsaus medžio stalas ant kurio puikuojasi mano mylimiausias šeimos narys - laptopas :D (na, aišku, čia juokauju, kompas niekada neatstos man šeimos, bet kad jis yra vienas iš mano geriausių draugų, neketinu neigti ir vaidinti, jog nesu priklausoma nuo to aparato, kuris praktiškai palaiko mano gyvybę.) Dar labai svarbus momentas yra patogi kėdė.. tokia minkšta..:) pradedu suvokti, kad įsivaizduoju save vertėjos vaidmenyje. Nors norėčiau tokio kambario net jei ir nedirbčiau vertėja. Vis tiek manau, kad bet kuris darbas, kurį ketinu dirbti, reikalaus tokio kambario. Turėtų būti tikras malonumas jau vien būti tokiame kambaryje...
Vis tik įdomus tas vertėjų darbas. Nors gyvenu dar ne taip jau ilgai, tačiau per savo gyvenimą pažinau kelis tikrus vertimo virtuozus. Jie mėgsta savo darbą, gyvena juo. Jiems nereikalingi jokie diplomai ar raštai, kurie rodytų jų kompetenciją. Tai yra parašyta jiems ant kaktos. Ir ta pagarba, kurią jaučia jiems aplinkiniai..
Štai antradienį į XVII auditoriją rinkosi dėstytojai ir studentai (greičiausiai dėl to, kad nereiktų eit į paskaitą), kad paklausytų tokios Agnės, kuri dirba ES vertėja. Ji jau atidirbo savo autoritetą, todėl visi jos klausėsi be pašalinių kalbų (žinoma, apie studentus aš nekalbu). Norėčiau ir aš taip kalbėti prieš gausią auditoriją. Žinoma, ne taip nuobodžiai kaip ta mergina. Mhm..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą